To read this article in English, click here.
Kai 2024 m. pirmą kartą išgirdau, kad Vilniuje vyks „Pride“ eitynės, mano pirmasis impulsas buvo protestuoti. Tuo metu man buvo sunku įsivaizduoti kitokį krikščionio buvimo tokioje vietoje būdą. Mąsčiau, jei mūsų įsitikinimai mums svarbūs, vadinasi, turime juos viešai parodyti protestu.
Tada pasikalbėjau su pažįstamu kataliku, kurį pažinojau iš įvairių maldos renginių ir kuris taip pat svarstė, kaip krikščionys galėtų reaguoti į „Pride“. Jo mintys buvo netradicinės ir gerokai skyrėsi nuo to, ką galiausiai sukūriau. Vienu metu jis net pasiūlė „Pride“ dalyvius palaiminti švęstu vandeniu.
Mano paties nuostabai, būtent ši mintis davė netikėtą idėją.
Užuot naudojęs švęstą vandenį kaip dar vieną prieštaravimo gestą, ėmiau svarstyti, ar pats vanduo negalėtų tapti kvietimu. O kas, jei užuot protestavę prieš pro šalį einančius žmones, kažką jiems padovanotume – palaiminto geriamojo vandens buteliuką ir paprastą kvietimą daugiau sužinoti apie tikėjimą?
Tai buvo visai kitokia kryptis. Galėjome likti aiškiai matomi kaip krikščionys ir ištikimi tam, kuo tikime, tačiau mūsų buvimas prasidėtų nuo dovanos, o ne nuo konfrontacijos. Užuot ginčijęsi dėl ideologijos, galėjome susitikti su žmonėmis akis į akį ir pasiūlyti nedidelį kvietimą susitikti su Kristumi. Man tai pasirodė prasmingesnis būdas ten būti. Taip gimė mūsų pirmasis bandymas.
Atsivežėme 500 prieš renginį palaimintų geriamojo vandens buteliukų ir evangelizacinių skrajučių.
Pradėjau prašyti Dievo padėti man žvelgti į kiekvieną sutiktą žmogų Jėzaus ir Marijos akimis.
Nežinojau, kaip žmonės reaguos. Tikėjausi įtarumo ir gal net konflikto. Tačiau, mano nuostabai, kai kurie sustodavo prie mūsų stendo, šypsodavosi, priimdavo mano kvietimą kartu nusifotografuoti ir net apsikabindavo. Žmonės dėkojo už vandenį, o vienas žmogus paspaudė man ranką ir padėkojo už tai, ką darome.
Ši patirtis sujudino dalį mano ankstesnių prielaidų. Pro šalį einantys žmonės man vis mažiau atrodė tik kaip tam tikro socialinio ginčo atstovai. Pastebėjau žmones su jų istorijomis, santykiais, žaizdomis, viltimis ir klausimais, kurių iš tolo nepastebėjau.
Pradėjau prašyti Dievo padėti man žvelgti į kiekvieną sutiktą žmogų Jėzaus ir Marijos akimis.
Visa tai nepanaikino teologinių įtampų, susijusių su šiais klausimais. Tačiau supratau, kad jos negali būti vienintelis tikrai krikščioniško susitikimo atspirties taškas. Prieš sakydami ką nors prasmingo, turime būti pasirengę pamatyti priešais esantį žmogų ir jo klausytis.
Iš šių pirmųjų patirčių išaugo „Light In The Dark“ (liet. „Šviesa tamsoje“) – katalikiška evangelizacijos iniciatyva Lietuvoje.
Vienas svarbiausių mūsų siekių – suteikti žmonėms, kurie galbūt jaučiasi nutolę nuo Bažnyčios, teigiamą susitikimo su krikščionimis patirtį. Daugelis „Pride“ dalyvių, regis, nustebo sutikę krikščionis, kurie atėjo ne protestuoti prieš juos. Mes buvome ten su vandeniu, pokalbiu, malda ir kvietimu.
Norėjome savo buvimu perduoti paprastą žinią: „Tu esi mylimas. Tu nesi pamirštas. Dievas visada tavęs ieško.“
Man tai reiškia tikėjimą, kad Kristus visada kviečia žmones pas save – net tada, kai jie jaučiasi nutolę nuo Bažnyčios. Žmogui nereikia pirmiausia tapti kažkuo kitu, kad Bažnyčia būtų pašaukta jį priimti, išklausyti ir už jį melstis.
Lietuvoje LGBTQ žmonių ir Katalikų Bažnyčios susitikimai ne visada yra lengvi. Kai kurie katalikai baiminasi, kad svetingumas bus suprastas kaip Bažnyčios mokymo atsisakymas. Tuo pat metu kai kurie LGBTQ žmonės krikščionis yra patyrę kaip nutolusius, priešiškus ar paprasčiausiai nesidominčius jų gyvenimu.
„Light In The Dark“ mėgina būti šioje sudėtingoje erdvėje, neapsimesdama, kad įtampos neegzistuoja. Mūsų viltis – kurti pagarbų tiltą link maldos, tikėjimo, krikščioniškos bendruomenės ir ilgainiui gilesnio santykio su Kristumi.
Mums svarbu, kad šis tiltas tęstųsi ir pasibaigus „Pride“ dienai.
Prieš kiekvieną iniciatyvą kviečiame katalikus savanoriauti – taip pat ir vietos LGBTQ katalikus – bei kreipiamės į dvasininkus, vienuolines bendruomenes ir kitus tikinčiuosius prašydami maldos ir palaikymo. Kadangi savo iniciatyvos metu žmones taip pat kviečiame dalyvauti katalikų Mišiose, prieš 2026 m. renginį susisiekėme su vietos bažnyčiomis Vilniuje ir paprašėme šiltai priimti tuos, kurie galėtų ateiti atsiliepę į mūsų kvietimą.
Mūsų viltis – kurti pagarbų tiltą link maldos, tikėjimo, krikščioniškos bendruomenės ir ilgainiui gilesnio santykio su Kristumi.
Man tai yra svarbi tilto kūrimo dalis. Viena yra pasakyti žmogui, kad Bažnyčios durys yra atviros. Visai kas kita – kai jis pro tas duris iš tiesų įžengia ir ten patiria svetingumą.
Iki 2026 m. mūsų iniciatyva gerokai išaugo. Per „Pride“ renginį ir jo prieigose Vilniuje nedidelė mūsų komanda išdalino 2 000 palaiminto geriamojo vandens buteliukų, ant kurių etikečių buvo QR kodas, vedantis į mūsų svetainę.
Dauguma susitikimų truko vos kelias sekundes. „Pride“ dalyviai judėjo greitai, todėl dažnai užtekdavo laiko tik paduoti buteliuką, apsikeisti šypsena ar trumpai paaiškinti, kas esame. Kai kurie sustodavo pasikalbėti, perskaitydavo mūsų stendų tekstus ar nuskenuodavo QR kodą. Kiti tiesiog eidavo toliau.
Kadangi šie susitikimai tokie trumpi, norėjome, kad kvietimas nesibaigtų žmogui pro mus praėjus.
Per interneto svetainę „LightInTheDark.space“ ir mūsų socialinių tinklų paskyras žmonės gali toliau tyrinėti tikėjimą privačiai ir savo tempu. Jie gali rasti informaciją apie katalikų Mišias Vilniuje lietuvių ir anglų kalbomis, rasti Mišias ir krikščioniškas bendruomenes kitose pasaulio šalyse, taip pat atrasti Šventojo Rašto, maldos ir krikščioniškos meditacijos šaltinius. Nurodome ir skaitmenines priemones, kurios leidžia pradėti pažinti krikščionybę iš karto – net telefonu.
Svetainėje taip pat galima palikti maldos intenciją.
Tuo tarpu per 2026 m. renginį žmones kvietėme maldos intencijas užrašyti ir gyvai. Kai kurie sustojo ir kelios jų maldos iki šiol išliko mano atmintyje.
Vienas žmogus parašė:
„Meldžiuosi, kad būčiau laimingas ir atrasčiau savo kelią pas Dievą.“
Kitas meldė finansinio stabilumo, gerų santykių su šeima ir „artimo, tikro, patikimo ir empatiško draugo“.
Šios maldos atskleidė tai, kas viešuose ginčuose lengvai pasimeta. Jose buvo kalbama apie laimę, priklausymą, draugystę, saugumą, prasmę ir Dievą – apie ilgesius, kurie labai gerai pažįstami mums visiems.
Projektas įgijo ir tarptautinį pobūdį. Tarp mūsų savanorių buvo skirtingo amžiaus, tautybių ir kultūrinės patirties žmonių. Vienas mūsų savanorių, Williamas, yra iš Ugandos.
Renginyje, kuriame dalyvavo žmonės iš daugybės šalių, jaučiau, kad mūsų pačių komandos įvairovė darė mus prieinamesnius ir leido natūraliau megzti pokalbius. Vietos katalikams tai taip pat buvo nedidelis priminimas, kad pati Bažnyčia yra didesnė už bet kurią vieną tautybę, kultūrą ar socialinį ratą.
Vėliau Williamas pasakojo, kad išgirdęs, jog krikščionys dalyvaus „Pride“, norėjo prisidėti.
„Mes kartu meldėmės, – sakė jis. – Tikiu, kad po šios dienos daugiau žmonių susidomės tuo, kas vyksta Bažnyčioje.“
Kitas savanoris, Kęstutis, savo sprendimą paaiškino:
„Dievas įkvėpė mane ateiti ir padaryti kažką gero.“
Po renginio jis sakė išsinešantis atnaujintą viltį ir norą ta viltimi dalintis su kitais.
Jų žodžiai man priminė, kad ši iniciatyva veikia ne tik sutiktus žmones. Ji formuoja ir mus pačius – tuos, kurie joje dalyvaujame.
Tai tapo dar vienu svarbiu „Light In The Dark“ tikslu: padėti Lietuvos katalikams giliau apmąstyti, kaip susitinkame su žmonėmis, esančiais Bažnyčios paribiuose.
Per socialinius tinklus, katalikišką žiniasklaidą, dvasininkus ir religines bendruomenes kviečiau tikinčiuosius savanoriauti, melstis ir palaikyti mūsų pastangas. Pirmaisiais metais, greta dosnaus palaikymo, atsirado ir katalikų, kurie kritiškai reagavo išgirdę, kad su tokia misija būsime „Pride“ renginyje.
Šios reakcijos paskatino atskirus pokalbius.
Stengiausi paaiškinti, kad mūsų tikslas nėra panaikinti sudėtingus teologinius klausimus ar apsimesti, jog nesutarimų nėra. Mūsų tikslas – pirmiausia pamatyti priešais esantį žmogų kaip Dievo mylimą ir ieškomą Jo vaiką, su juo susitikti, už jį melstis ir palikti erdvės Kristui veikti ten, kur vien mūsų pastangų nepakanka.
Ilgainiui pastebėjau pokytį.
2026 m., nors apie iniciatyvą komunikavome aktyviau nei bet kada anksčiau, ankstesniais metais pasirodydavusios kritikos beveik nebeliko.
Į ją norime atnešti priminimą, kad kiekvieną žmogų Dievas mato ir myli.
Nežinau, kodėl. Tačiau tikiuosi, kad ankstesni pokalbiai kai kuriems katalikams padėjo pamatyti, jog pastoracinis jautrumas ir ištikimybė tikėjimui nebūtinai yra priešybės.
Mums žodis „dark“ pavadinime „Light In The Dark“ reiškia baimę, izoliaciją, gėdą, nesusipratimą ir atstumą – tamsą, kuri gali trukdyti žmogui pažinti Kristų ir atrasti gyvenimo pilnatvę. Tokia tamsa gali egzistuoti bet kur, taip pat ir Bažnyčioje. Į ją norime atnešti priminimą, kad kiekvieną žmogų Dievas mato ir myli.
Ši iniciatyva vis dar maža. Kasmet joje dalyvauja vos saujelė savanorių, o viską suorganizuoti nėra lengva.
Mes nežinome, kas nutinka po to, kai atiduodamas kiekvienas buteliukas ar nuskenuojamas kiekvienas QR kodas. Dažniausiai to turbūt niekada ir nesužinosime.
Tai, ką galime padaryti, – sudaryti galimybę pirmajam susitikimui ir palikti atvirą kelią tam, kas gali sekti toliau: maldai, Mišioms, pokalbiui, sugrįžimui prie Šventojo Rašto, krikščioniškai bendruomenei ar tiesiog naujam smalsumui daugiau sužinoti apie Kristų ir atrasti gyvenime daugiau šviesos bei vilties.
Tikiu, kad kartais svarbiausia yra tiesiog būti šalia žmogaus, padėti jam kuo galime ir parodyti kelią į Šviesą – pas Tą, kuris mus sukūrė ir myli.
